Karma
Kas atsako už būtybių gerbūvį? Kas kaltas dėl mūsų nelaimių? Kam turėtumėme dėkoti už ištaigą?
Tiesa yra ta, kad už dabartinę mūsų padėtį gyvenime atsako mūsų veiksmai. Tai yra pagrindinis Budos mokymo principas. Sanskrito kalboje veiksmas skamba kaip „karma“, pali kalboje - „kama“ (kamma). Taigi, karma yra veiksmas ir jo gebėjimas duoti vaisių (karma ≠ pasekmė!). Tarp veiksmų svarbiais budizme laikomi valingi veiksmai, poelgiai, kurie gali būti įvertinti pagal moralės normas. Būtent ketinimas, arba valia (cetana, tariasi čėtana) yra tai, kas suteikia karmai moralinę vertę. Buda aiškiai pareiškė, kad jis vadina čėtaną karma. Ir šis karmos apibūdinimas duoda mums suprasti, kad karma yra mentalinis (psichinio pobūdžio) įvykis, tai yra protinė veikmė, įkūnijanti proto impulsus, polinkius ir tikslus. Ketinimas gali būti išreikštas proto, kalbos arba kūno veiksmu, kurie taip pat yra vadinami veiksmo durimis (kammadvara). Moralės atžvilgiu karma yra skirstoma į dorovingą (kusala) ir nedorą (akusala). Nedora karma yra ta, kuri yra peiktina, žalinga dvasiniam tobulėjimui ir yra savo bei kitų kentėjimo šaltinis. Kitą vertus, dorovinga karma yra ta, kuri yra pagirtina, palanki dvasiniam tobulėjimui ir duoda sau bei kitiems naudos. Yra begalė įvairių dorovingų ir nedorų karmų, bet dažniausiai Buda vardino kiekvienos grupės dešimt svarbiausių, pavadindamas jas atitinkamai dorovingomis arba nedoromis karmos kryptimis (kammapatha). Kiekvienoje grupėje yra trys kūno, keturios kalbos ir trys proto karmos. Dešimt nedoros karmos krypčių yra šios: gyvybės naikinimas, vagystė ir ištvirkavimas (kūno karma); melas, šmeižtas, šiurkšti kalba ir tušti plepalai (kalbos karma); gobšumas, piktavališkumas ir neteisingas požiūris (proto karma). Dorovingos karmos kryptys yra priešingos nedoroms: susilaikymas nuo pirmiausiai minėtų septynių veiksmų, gobšumo ir piktavališkumo neturėjimas bei laikymasis teisingo požiūrio. Nors pirmi septyni ir yra proto kontroliuojama veikla, jie vis dėl to yra vadinami atitinkama kūno ir kalbos karma, nes ji pasireiškia per atitinkamas veiksmo duris. Šios dvi karmų grupės yra vadinamos kryptimis todėl, kad jos turi potencialą tapti naujo atgimimo priežastimi atitinkamoje būties sferoje. Dorovingos karmos veda į atgimimą palaiminguose pasauliuose (žmonių, dėvų ir brahmų), nedoros gi veda į nelaimingus pasaulius (gyvūnijos, pėtų, demonų ir pragarų).
Veiksmai skirstomi į dorovingus ir nedorus pagal moralines savybes veiksmui suteikiančias šaknis (mūla). Nedoros šaknys yra godumas (lobha), bjaurėjimasis (dosa) ir klaidingas manymas arba klydimas (moha). Bet kuris iš jų kylantis veiksmas yra nedoras. Dorovingos šaknys yra priešingos pirmosioms trims: ne-godumas (alobha), t.y. atsižadėjimas, neprisirišimas, dosnumas ir pan.; ne-bjaurėjimasis (adosa), t.y. draugiškumas, simpatija, geraširdiškumas ir pan.; teisingas manymas (amoha), t.y. išmintis. Bet kuris iš jų kylantis veiksmas yra dorovingas.
Svarbiausia karmos savybė yra gebėjimas duoti moralinę veiksmų vertę atitinkančius vaisius. Vaisių ir karmų tarpusavio ryšis yra labai paprastas. Kai nedoros karmos subręsta, jos teikia kentėjimą, nepageidautinus rezultatus, dorovingos gi teikia laimę - tai, ko mes visi geidžiame. Karmų vaisių subrendimas užtrunka, jie gali pasireikšti šiame, kitame, ar bet kuriame iš ateities gyvenimų. Čėtana palieka pėdsaką mentaliniame sraute ir gali išlikti jame karmos potencialo (kammasati) pavidalu tūkstantį tūkstančių gyvenimų. Kai susidaro palankios sąlygos kažkuriai karmai duoti vaisių, ji „pabunda“ ir duoda atitinkamą rezultatą.
Karmos veikimo principą nėra sudėtinga suprasti. Išsivysčius pakankamą proto susitelkimą dieviškosios akies elemento pagalba arba praktikuojant Sąlygotą atsiradimą galutinio proto ir materijos lygmenyje, galima netgi matyti šį dėsnį savo paties protu. Tačiau visiškai suprasti visų karmų sąryšį ir jų kompleksinį veiksmą yra tiktai Budos galioje. Abhidhamoje karmos yra suskirstomos į keturias grupes: pagal veikimą, pagal vaisiaus davimo eiliškumą, pagal vaisiaus davimo laiką ir pagal būties sferą, kurioje vaisius subręsta.
Pagal veikimą karma gali būti atgimimo (sąlygojanti naujo gyvenimo atsiradimą), palaikanti (palaikanti kitos karmos vaisių davimo procesą), trikdanti (trukdanti kitai karmai duoti rezultatus) ir panaikinanti (panaikinanti kitą karmą).
Pagal vaisiaus davimo eiliškumą mirties-atgimimo momentu: sunkioji (ji neišvengiamai duos vaisių kito atgimimo metu), artima (karma, padaryta arba atsiminta prieš pat mirtį), įpročio (karma, kuri dėl dažno atlikimo tapo įpročiu) ir likusi (pirmosioms trims kategorijoms nepriklausanti karma).
Pagal vaisiaus davimo laiką: iš karto veiksminga (gali duoti vaisius šiame gyvenime), paskesnė (gali duoti vaisius kitame gyvenime), neterminuota (gali duoti vaisius bet kuriame iš vėlesnių gyvenimų) ir neveiksni (ta, kuri nebegali duoti rezultatų).
Pagal būties sferą, kurioje vaisius subręsta: nedora (jos rezultatas pasireiškia žemesniuose nei žmonių pasauliuose); dorovinga, priklausanti juslių sferai (žmonių ir dėvų pasauliams); dorovinga, priklausanti subtilios formos sferai (subtilios formos pasauliams); dorovinga, priklausanti beformei sferai (beformiams pasauliams).
Karmos vaisiaus pasireiškimas priklauso nuo aplinkybių, tik kai tam yra palankios sąlygos, viena ar kita karma duos rezultatų. Karmos gali stiprinti viena kitą, arba silpninti, arba iš viso panaikinti. Todėl karmos dėsnis nėra fatalistinis, mūsų dabartiniai veiksmai, dabartinės karmos įtakoja praeities karmas. Tad norėdami išvengti nedorų karmų rezultatų, turime atlikti kuo daugiau priešingų joms, dorovingų veiksmų.
Karmos dėsnio supratimas yra be galo naudingas teisingo požiūrio vystymui. Tas, kas supranta ir priima priežasties ir pasekmes dėsnį, niekad nepuls į nihilizmo kraštutinumą, į reiškinių priežastinio sąryšio neigimą bei manymą, jog gyvenimas baigiasi mirties atėjimu, o tai reiškia manymą, jog nėra veiksmų rezultatų, nėra nei gėrio, nei blogio ir galima daryti bet ką. Tai pat jis nepuls į kitą kraštutinumą - determinizmą, kai manoma, jog tai, kas nutinka, privalo nutikti, taigi visi įvykiai yra priversti nutikti, todėl laisva valia, arba moralinė atsakomybė už savo veiksmus neegzistuoja. Tas, kas gyvena išvien su karmos dėsniu, supranta, kad jis yra savo gyvenimo šeimininkas. Jis nebando suversi kaltę už gyvenimo problemas ir sunkumus ant ko nors kito, bet prisiima visišką atsakomybę už tai, ką patiria dabar arba patirs ateityje. Karmos dėsnio žinojimas motyvuoja ir paaiškina, kaip galime siekti laimingo gyvenimo.